Rugsėjo 8a, sekmadienis
Startavau dviem dienom vėliau, nei planavau. Paskutinės kelios savaitės nelepino. Darbe, garaže ir šiaip gyvenime visiška betvarkė. Dėl to pasiruošimas vėlavo ir paskutines porą dienų sukausi kaip vijurkas. Padangos, tepalai, atsarginės dalys, žemėlapiai... Virtuvinis stalas atrodė kaip Gariūnų baracholkės prekystalis, o už jo riogsojo apardyto motociklo griaučiukai. Miegojau mažai. Jaudulys suko vidurius, visai kaip prieš šešis metus, kada leidausi į pirmą ilgą moto kelionę aplink Juodąją jūrą.
Jaudulys panašus, bet progresas neišmatuojamas. Tada 2018-aisiais mažai supratau - važiavau kaip ledlaužis tiesiog pasirinkdamas kryptį ir kirsdamas po ratais pasimaišiusias šalis. Dabar jau žinau, kad važiavimas asfaltu yra bukinantis ir varginantis. Pastarųjų mano kelionių tikslu tapo bekelė, sunkiau pasiekiamos vietos, gamta. Daiktų vežuos gerokai mažiau, taupau svorį ir vežuos tik tai ko reikia, o lygintuvą su fikusu palieku namie (čia galėčiau įterpti ir juokelį apie merginą, bet bijau gaut rykščių). Tuomet važiavau su pirštinėmis iš Senukų ir kinietiška palapine, dabar visa mano įranga ko gero kainuoja 5 ar 10 kartų daugiau. Ar dabar yra geriau? Ne. Tai prasčiau? Irgi ne, tiesiog kitaip.
Kitas didelis pokytis - šiemet įsigijau furgoną ir pirmą kart vežuosi motociklą iki starto linijos. Pavyzdžiui pernai 1600 km iš Olandijos iki Kroatijos, kur prasidėjo nuotykiai, nurūkau per pusketvirtos kančios pilnos dienos. Menkas malonumas sėdėt autobane nutirpusia šikna ant lengvučio vėjo svaidomo enduro motociklo, ypač per lietų. Gaila laiko, padangų ir truputį gaila savęs. Šiemet iki kelto į Afriką geri 2500 km, bet juos skaičiavau už apvalaus vairo, sausas, sotus, su Ali Farka Toure ir per dideliais kiekiais kavos.
Ir vis tiek, net jei ir pasiruošęs n kartų geriau, jaudinausi. Užgrūdinti keliautojai Maroką vadina Afrikos Šveicarija. Iš dalies sutinku. Užpernai su dviem bičiuliais dalyvavome Budapest-Bamako “ralyje” ir savo kailiu patyrėm kaip, atrodo beviltiškoje situacijoje, vidurį nakties Atlaso kalnuose su rimtu gedimu galvoję apie kelionės baigtį, jau už trijų dienų perrinktu varikliu per Vakarų Sacharą vijomės kitų dalyvių konvojų. Ir ką pamatėm piečiau už Maroko buvo kito lygio Afrika. Bet tada buvome trise ir buvome didelio renginio dalis. Šįkart būsiu vienas, kaip staliaus pirštas. O ir kelionės tikslas šįkart nusikapstyti smėliu į labai atokias vietas. Tai ir gąsdina ir traukia. Akivaizdžiai traukia smarkiau.
Pirmas nuotykis nutiko dar toli toli nuo Afrikos krantų. Pravažiavęs Paryžių sustojau kelių mokesčių rinkliavos punkte. Prabraukiau kortele, šlagbaumas atsidarė, nuspaudžiau sankabos pedalą, o jis nukrito ant autobuso grindų. Žiū, už manęs rikiuojasi mašinos. Įsijungiau avarinį, pasilenkiau ir apgraibom bandžiau suprast kame bėda. Atkėliau pedalą ir šis persivertęs per mirties tašką šoko į viršų. Supratau, kad bėda ne hidraulinė. Ko gero išsinėrė kaištis, jungiantis pedalą su cilindru. Tik negaliu palįst ir apžiūrėti - susirangyt prie pedalų netelpu, o išlipt irgi negaliu, nes durys remiasi į mokėjimo aparatą. Nebloga mįslė - šarangė varangė pedalas op. Nuo motociklo vairo greit nusukau veidrodėlį, pasiguldžiau ant grindų ir atspindžio padedamas pradėjau operuot. Bijojau, kad užtvaras neužsidarytų. Tiksėjo sekundės ant bombos detonatoriaus, mašinos už manęs pypsėjo. Radau išnirusį kaištį, sulygiavau su pedalo svirtimi, įstūmiau ir eureka - tebūnie vėl šioj žemėj sankaba!
Po vidurnakčio pradėjau dairytis vietos nakvynei. Žemėlapyje radau laukinę stovyklavietę prie ežero ir pasukau jos link. Išvažiavus iš autostrados kelias vedė Bretanės pušynais. Pakelės knibždėjo stirnomis ir elniais. Skaičiavau, bet greit pamečiau skaičių. Navigacija paliepė sukti kairėn nuo asfalto. Prasidėjo smėlis ir gilios miškovežių provėžos. Tamsoje buvo sunku įvertinti kiek giliai galiu susmegti. Privažiavau posūkį, kuris kirtimu vedė prie ežero. Išlipau įvertinti situacijos. Kirtimas buvo toks purus, kad nusprendžiau nerizikuoti. “Smėlyje užklimpti bus įdomiau Sacharoje…” - pagalvojau. Įsibėgėjęs peršokau miško kirtimą ir nuvažiavau tiesiai. Susiradau mažutę aikštelę apsisukti, ten ir pasilikau nakvot. Valydamasis dantis užverčiau galvą į dangų. Pro plyšį pušų viršūnėse spingsėjo šimtai tolimų saulių. Supratau, kad jaudulys atlėgo - jau buvau nuotykyje, o nuotykyje jaudintis nėra laiko.
Rugsėjo 9a, pirmadienis
Šios dienos beveik neatsimenu. Ji prabėgo kaip prasukamas filmas - labai lėtai, nes nori kuo greičiau vaizdajuostėje atsukti tą Kieto Riešutėlio sceną, kur Džonas Makleinas susprogdina lifto šachtą; taip pat labai greit, nes akyse praskrieja šimtai kitų tuo metu nereikšmingų scenų. Atsitokėjau vakare, kai pasenusiame kempinge parkavausi nakvynei. Buvau keistame apgriuvusiame kurorte netoli Sevilijos. Visą kalnuotą miestelį supo ežeras ir tvoros, prie įvažiavimo pakrypęs stovėjo tuščias sargo bokštelis ir surūdiję vartai. Kempinge buvau tik aš ir viena triukšminga šeima, kurios gal dešimtas jaunų ir senų buvo susigrūdę į per siūles braškantį seną vagonėlį. Prieš miegą išėjau pabėgioti. Bėgau prastai apšviestomis tuščiomis gatvėmis. Kadais prabangios vilos dabar pleiskanojo atsilupusiais dažais. Sutikau tik vieną žmogų - moteriškę prietemoje grėbliu braukančią pilką sausą patvorio žemę. Pasisveikinau, o ji atsakė ne “ola” ar “bona sera”, bet ilgu man nesuprantamu, bet nujaučiau keistu sakiniu. Bėgau ir bandžiau įsivaizduoti kokia šitos vietos istorija. Galbūt...
Rugsėjo 10a, antradienis
Išgėriau rytinę kavą ir kaip raketa šoviau iš dienos šviesoje dar nejaukiau atrodančio kempingo. Sustojau Sevilijoje paskutiniams darbeliams, kurių nespėjau namuose. Nusipirkau truputį maisto atsargų, dujų viryklei, apsikirpau. Papietavęs išvažiavau Malagos kryptimi. Nebetoli nuo tikslo pamačiau gražų Andalūzijos miestelį su pilimi ant kalno. Pasistačiau autobusą apačioje pavėsyje, persiaviau sportbačius ir išbėgau su tikslu pašvilpaut iš pilies bokšto. Buvo karštasis dienos metas. Bėgant senomis gatvelėmis vietiniai iš pavėsinių ir vėsių tarpdurių žiūrėjo į mane kaip į pamišėlį. Stačiu grindiniu kildamas į pilį pagalvojau, kad nuo rytojau tris savaites sportas bus ne savanoriškas, o pusiau priverstinis. Priverstinis, nes privalėsiu galynėtis su motociklu, stumtis į priekį, sukti kilometrus. O pusiau, nes ne kas kitas, o tik savas nuotykio alkis gina mane taip toli į pietus. Vakarop atvažiavau pas Egle On The Road. Buvau sutaręs čia palikti autobusą. Mane pasitiko plati šypsena, penki keturkojai ir šaltas alutis. Atostogos prasidėjo. Rytoj Afrika!
